Notes

Lietuvių literatūra nuo seniausių laikų siekė analizuoti individo vidinius išgyvenimus, o viena iš svarbiausių rašytojų kūrybos temų tapo žmogaus dualizmas. XX a. pradžioje sukrėtęs Pirmasis pasaulinis karas, neramus tarpukaris, Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėjusios Lietuvos okupacijos lėmė tai, jog nepakeliamą būtį atsveriančios kūrybos žmogui ėmė trūkti kaip niekada, tad buvo atsigręžta ir į dramatiškų išgyvenimų kamuoto kūrėjo dvilypę asmenybę. Vincas Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ atskleidžia vidinių prieštarų kankinamą individą, negalintį pasirinkti savojo kelio, S. Nėris, pati išgyvenusi dvilypumą, nes buvo verčiama rašyti sovietinę santvarką šlovinančią poeziją, atgailauja dėl tėvynės išdavystės, o modernistas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ atskleidžia dramatišką išeivio poeto patirtį svetimame krašte, kuriame herojus reikalingas ne kaip kūrėjas, o kaip techninis darbuotojas.
XIX a. pabaigos – XX a. vidurio modernisto Vinco Mykolaičio - Putino, vadinamo lietuvių prozos atnaujintoju, psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas dvilypumą išgyvenantis Liudas Vasaris, negalintis ryžtingai priimti sprendimo, ar išsižadėti kunigystės, ar poetinio talento. Laikotarpiu, kai gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis – Putinas, visuomenės spaudimas rinktis kunigystę buvo milžiniškas, kadangi buvo griežtai vadovaujamasi krikščionybės dogmomis. Juk ir Liudas Vasaris į kunigų seminariją įstoja ne tik dėl noro lygiuotis į lietuvių tautos dainių Maironį, bet ir dėl tėvų įtakos. Tačiau herojui seminarijoje maža žinių, pasaulietinio mokymo (jis tarsi išgyvena savo viduramžius), o sutikta Liucė Vasarį kreipia kunigystės link. Tik susipažinęs su baroniene Rainakiene protagonistas išgyvena Renesansą (tai – dvarų kultūros klestėjimo, humanizmo epocha). Baronienė Rainakienė Liudą Vasarį skatina rinktis poeto kelią, sakydama: „Kunigų jūs turite daug, o poetų maža.“ Tačiau Vasaris net ir tada negeba ryžtingai apsispręsti, nes nėra tikras dėl savo pašaukimo (šiuo požiūriu jis primena pereinamojo laikotarpio anglų poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijos „Hamletas“ pagrindinį herojų, reformatoriško Vitenbergo universiteto studentą, priverstą laikytis viduramžių riterio garbės kodekso ir atkeršyti tėvo žudikui, tad pasirinkusio individualaus protesto ir vienatvės kelią dėl nuolat kankinančių dvejonių). Vasaris jaučia, jog Dievas jam dovanojo poeto talentą, kurį tarnaudamas Dievui privalėtų užgniaužti („Jis ėjo Dievui tarnauti ir dėl to turėjo žudyti savy Dievo dovaną“). Poeto – išskirtinės asmenybės – eilės tarnaujant Viešpačiui yra „sausos“, nes kūrėjas privalo slėpti jausmus, tad jis gali būti tapatinamas su kačpėdėle – ypatinga gėle, kuri amžinai žydi, tačiau yra sausa. Liudas Vasaris suvokia: „Kaip kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas“ ir tik sutikta Auksė kreipia jį šeimos kūrimo link, o lemtingą sprendimą priimti paskatina Liucės savižudybė. Herojus supranta, jog meilė moteriai, kūryba ir tarnystė Dievui yra nesuderinami, tad išsižada kunigystės (beje, šis romanas gali būti suprastas kaip paties Vinco Mykolaičio – Putino nueitas brandos kelias, o Vasario išgyvenimai kaip poeto lyrikos meninis komentaras). Peršasi išvada, jog Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ atskleidžiama dualizmą išgyvenanti asmenybė, kuri po ilgų ieškojimų supranta, kad kompromisai gali būti pražūtingi.
Dvilypumą patyrė ir savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų neoromantikų Salomėja Nėris (1904 – 1945), priversta rašyti stalinistinę santvarką šlovinančią poeziją, tad vėliau išgyveno begalinę kaltę išdavusi tėvynę. 1944m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, vyksta masiniai lietuvių trėmimai į Sibiro lagerius, sprogdinami ir deginami jų namai, lietuviai, ypač prijaučiantys sovietų valdžiai, chaotiškai traukiasi iš gimtinės į Rytus (ten rizikingai vyko ir Salomėja Nėris su sūnumi, kuris, kelionės metu pasimetė, tačiau po poros dienų buvo rastas motinos). Poetė buvo delegacijos, vykusios į Maskvą parvežti „Stalino saulės“ (prašyti, jog Lietuvos prašymas įstoti į Sovietų Sąjungą būtų patenkintas), narė, parašė prosovietinių poemų ir dėl to stipriai išgyveno bei troško pelnyti tautiečių atleidimą. Dėl šios priežasties eilėraščių rinkinys ,,Prie didelio kelio“ dar vadinamas Salomėjos Nėries išpažinties lyrika (jis buvo parašytas 1944m., tačiau dėl sovietų cenzūros išlestas tik 1994m.). Šiame rinkinyje esančiu eilėraščiu „Maironiui“ pradedamas poetės atgailos ir atsiprašymo kelias. Kalbančioji teisinasi tėvynės nepardavusi ir neišdavusi, trokšta grįžti į gimtuosius namus ir simboliškai susilieti su gimtąja žeme („Būti tėviškės arimų slieku, / Mėlyna rugiagėle rugiuos“). Eilėraščio lyriniam „aš“ nieko daugiau nereikia, tik grįžti gimtinėn ir pelnyti atleidimą. Eilėraštyje ,,Prie didelio kelio“ lyrinis subjektas, kaip ir daugumoje Salomėjos Nėries eilėraščių, kalba tautos vardu. Šiame eilėraštyje vaizduojamas Lietuvos dvilypumas. Išėjęs ,,Su gęstančia saule, su balta diena“ šiltas ir šviesus pavasaris atneša šaltus ir niūrius laikus, ribojančius žmogaus laisvę bei pranašaujančius liūdną lietuvių likimą. Aprašomas juodas kalnas skiria du pasaulius – praeities ir dabarties, gimtinę ir svetimą šalį, o kadaise buvęs šviesus pavasaris bei tamsi dabartis yra nepriklausomos ir Sovietų Sąjungos okupuotos Lietuvos metafora. Praradus nepriklausomybę (išėjus pavasariui), kartu su gamta gęsta ir šąla lietuvių širdys, žmonės virsta ,,Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios“ (šis žmonių ,,sumedėjimas“ yra panašus į Salomėjos Nėries poemą ,,Eglė žalčių karalienė“, kurioje aprašomas nuskriausto žmogaus skundas bei likimo primesta neišvengiamybė – Eglės sūnūs virsta beržu ir uosiu). Atgailos bei atsiprašymo motyvas itin ryškus ir eilėraštyje „Tolimas sapnas“, kuriame kalbančioji netgi save lygina su ant kelių puolančia Marija Magdaliete: „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo.“ Tokiu būdu uolios katalikės, vėliau Dievo išsižadėjusios Salomėjos Nėries, eilėraštyje atliekama simbolinė išpažintis. Vadinasi, dvilypumą išgyvenanti kūrėja, priversta kurti optimistišką lyriką, matydama sukruvintą ir apiplėštą Lietuvą, trokšta, kad jai būtų atleista.
Savotiškai dualistinę kūrėjo asmenybę vaizduoja ir XX amžiaus vidurio lietuvių egzodo literatūros kūrėjas Antanas Škėma filosofiniame psichologiniame romane „Balta drobulė“, parašytame sąmonės srauto forma, atskleisdamas, jog sumaterialėjusiame pasaulyje kūrėjas reikalingas tik kaip techninis darbuotojas, o ne kūrybinga asmenybė. Visuomenę sukrėtusios XX a. pirmosios pusės katastrofos lėmė tai, jog Antanas Škėma, tikėjęs individo gebėjimu išgyventi ribinėse situacijose, atsidūręs toli nuo namų prarado bet kokią viltį, tad jo vėlyvųjų kūrinių pasaulėvaizdis „tėra nuvargusio žmogaus vizija“. Toks yra ir romanas „Balta drobulė“, apibendrinantis XX a. katastrofas ir atskleidžiantis individo dvasinį skilimą susidūrus su absurdu. Romano pagrindinis veikėjas, dirbdamas nemielą liftininko darbą, išgyvena dvilypumą anglakalbėje visuomenėje. Aštuoniasdešimt septintuoju numeriu paženklinta dėvima uniforma primena Štrauso operetę, baltų pirštinių dengiamas motinos dovanotas žiedas – simbolinė jungtis su Lietuva – herojų paverčia asmenybe, neturinčia jokių individualybės žymių. Be to, Garšva savo darbą lygina su beprasmiu Sizifo darbu (savitą šio mito interpretaciją pateikia prancūzų egzistencialistas Alberas Kamiu, kuriam, priešingai, Sizifo ritinamas akmuo yra jo savastis). Mąstydamas lietuviškai anglakalbėje visuomenėje Antanas Garšva jaučiasi tarsi į žmonių pasaulį patekęs kaukas (lietuvių mitologijoje – tai žmogiškumo statuso dar nepasiekusios būtybės), ironiškai save vadina lietuvių tautos ambasadoriumi, supranta, jog tėra didelio mechanizmo sraigtelis: „ man belieka būti rato dantimi keltuve“, jaučiasi tarsi svetimoje žemėje niekaip neprigyjantis akacijos krūmas. Atrodytų, jog iš tokios būties herojų išvaduoti galėtų kūryba: „Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.“ Tačiau kūryba būties absurdą įveikti siekęs ir parašyti tobulą eilėraštį norėjęs Antanas Garšva, susidėliojus gyvenimo skeveldroms ir eilėraščio žodžiams, supranta, jog didelės kūrybinės ambicijos veda į pražūtį, o gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas. Kūrybinga dvilypė asmenybė – tarsi šių laikų Jėzus Kristus (Dievo sūnus, į žemę atsiųstas skleisti Dievo žodžio , tačiau nukryžiuotas sociumo) yra pats išvaromas iš proto „aukštyn –žemyn“ judančiame keltuve. Peršasi išvada, jog Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ vaizduoja svetimoje žemėje nepritampančią asmenybę, kurios kūrybiškumas nebereikalingas karo nusiaubtame pasaulyje.
Negandų paženklintas XX a. vertė individą mokytis prisitaikyti tarsi kortų namelis griūvančiame pasaulyje ir lėmė moderniosios asmenybės vidinį skilimą. Pirmojo lietuvių literatūros istorijoje filosofinio psichologinio romano autoriaus Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojama asmenybė, kurios neryžtingumas yra pražūtingas. Dėl naivumo, lėmusio sovietinę okupaciją, atgailauja ir Salomėja Nėris, versta kurti sovietinę santvarką šlovinančius pakilios nuotaikos eilėraščius, išgyvendama visiškai priešingus jausmus. Savitai individo dvilypumą atskleidžia egzistencialistinės pasaulėjautos kūrėjas Antanas Škėma psichologiniame intelektualiniame romane „Balta drobulė“, kurio pagrindinis herojus, literatūrologo Rimvydo Šilbajorio teigimu, yra „poetas ir nevykęs šios žemės gyventojas“, kūryba bandantis įveikti kasdienybės absurdą. Informaciniai šaltiniai: