Notes

Realizmas – meno kryptis, atsiradusi XIX a. viduryje. Ji atsirado išblėsus romantizmo idėjoms.
Realizmas susijęs su XIX a. europiečių gyvenimo pokyčiais, mokslo atradimais, su išaugusiu rašytojų dėmesiu viduriniam ir žemesniajam visuomenės sluoksniui (darbininkijai, smulkiesiems verslininkams, tarnautojams).
Įtakingiausia šio laiko filosofija — pozityvizmas (realus, tikras, apčiuopiamas).
Realistai savo uždaviniu laikė tyrinėti tikrovę, nustojo gilintis į filosofinius žmogaus būties klausimus, žavėtis istorijos, tolimųjų kraštų egzotika, gamta arba poetinės fantazijos skrydžiais.
Dėmesys sutelkiamas į žmogaus kasdienybę — visų pirma į dirbančio, vargstančio žmogaus buitį, į plačiųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Todėl realistiniam menui būdingiausia visuomeninė, arba socialinė, tematika ir problematika.
Į tikrovę realistai stengėsi žvelgti nešališkai, objektyviai, išryškinti esminius jo bruožus.
Kūriniams būdingas tikslus išorinės, daiktiškos tikrovės vaizdas ir kartu apibendrinimas, pastanga išryškinti tipiškus aplinkos ir visuomenės bruožus.
Ši meno kryptis paskatino šiuolaikinių literatūros žanrų, pirmiausia romano, išpopuliarėjimą.
Vėlyvoji realizmo atmaina, išryškėjusi XIX a. paskutiniame ketvirtyje, vadinama natūralizmu.
Lietuvių literatūroje realizmas įsitvirtino XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Kaip realizmo atstovams šių autorių kūriniams būdingi išsamūs aplinkos aprašymai, detalus veikėjų išvaizdos, charakterio pristatymas. Kūriniuose keliamos socialinės problemos, išgryninamos vertybės, analizuojami vidiniai veikėjų išgyvenimai. Kaip realizmo atstovams šių autorių kūriniams būdingi išsamūs aplinkos aprašymai, detalus veikėjų išvaizdos, charakterio pristatymas. Kūriniuose keliamos socialinės problemos, išgryninamos vertybės, analizuojami vidiniai veikėjų išgyvenimai.

Realizmu dailėje vadinamas tikslus objekto vaizdavimas taip, kaip objektą mato dailininko akis. Realistinė dailės srovė pradėjo vystytis XIX a. viduryje. Realistai atsisakė akademinio meno bruožų: idealizuotų figūrų, teatrališkų pozų vaizdavimo, antikinių ir literatūrinių siužetų, sekimo senovės didžiaisiais dailininkais. Jų tikslas buvo tiksliai vaizduoti realų, o ne idealizuotą, menininko vaizduotės pagražintą pasaulį. Atskira realizmo šaka − socialinis realizmas, kurio kūriniais, dažniausiai vaizduojant darbininkų ir žemųjų socialinių sluoksnių gyventojus, pabrėžiamos socialinės nelygybės, atskirties, išnaudojimo temos.
„Rugių laukas“, aut. Ivanas Šiškinas
„Dailininko studija“, aut. Gustavas Kurbė

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anykščių valsčiuje, Utenos apskritis. Mirė 1907 m. gruodžio 8 d. Zakopanėje, Lenkijoje. XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas.
Slapyvardžiai: Jonas Anykštėnas, J. Barzdyla, J. Niuronis, Jonas B-nas, Jonas Bežemis, J. Gražys, Jonas Žaltys, Jonelis, Kazys Tauškutis ir kt.
Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Tėvai norėjo, kad sūnus taptu kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią. Literatūrą studijavo Leipcige, Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką, meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Mirus abiem tėvams ir 1899 m. atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių finansinės paramos. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Dorpato universiteto Medicinos fakultetą. Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra, istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui, už tai buvo pašalintas iš universiteto. Negavęs leidimo grįžti atgal, įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, kur greta studijų domėjosi literatūra. Leipcige susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūrą.Ligai paaštrėjus, 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje. Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę, kur mirė ant žmonos rankų.Buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. Antano Vienuolio rūpesčiu palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimtinės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga (Ubagas). Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų — pasakojimas pirmuoju asmeniu. Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Daugelio Biliūno kūrinių centre — žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės, atjautos tema (Lazda, Kliudžiau, Ubagas). Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms. Kurdamas veikėjų paveikslus, jis pabrėžia kelis svarbiausius išorės ir charakterio bruožus, nesiekia išsamaus vaizdo. Pasakoja nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlo vienintelės išvados - skaitytojas pats turi ieškoti atsakymų, nes keliamos moralinės ar egzistencinės problemos yra amžinos. Beveik visada išlaiko ramų ir švelnų kalbėjimo toną, kartais ir ritmą.