Notes

Tai buvo ketvirtadienis, bet Jonui tai atrodė kaip pirmadienis. O Jonas mėgo pirmadienius. Jis klestėjo darbe. Jis atmetė seną klišę, kad baisūs pirmadienio rytai, ir atsisakė leistis į vandenį vėsinančius skundus dėl „šlifavimo“ ir tuščių pokalbių, į kuriuos buvo įtrauktas pažįstamas pokalbis „Kaip praėjo savaitgalis? "Per trumpas!". Taip, Jonui patiko jo darbas ir jam nebuvo gėda.

Turbūt turėčiau gauti dar vieną latte. Aš ką tik sėdėjau čia su šiuo tuščiu puodeliu. Bet tada aš pradėsiu nervintis. Aš gausiu kofeino. Ne, tai kvaila, kvaila jaustis mokėti už be kofeino. Aš negaliu to pateisinti.

Jonas visada buvo nekantrus savaitgaliais; jis pasigedo formalios verslo savaitės struktūros. Kai jis buvo jaunesnis, penktadieniais jis nevėluodavo po pamokų, o pirmadieniais ateidavo anksti – tokį modelį jo motina vienodai žavėjosi ir panieka vadino „viršvalandžių studijomis“.

Jėzau, parašiau dar vieną nevykėlį.

Dabar Johnas savaitgalius leisdavo dirbdamas kiemo darbus Tiudorų namuose, kurį Rebeka paliko po jų skyrybų. Rebeka su savo migdolinėmis akimis – tiek forma, tiek spalva – niekada negalėjo būti jo priešė.

Ta barista vis žiūri į mane. Ji tikriausiai paprašys manęs išeiti, jei ko nors nenusipirksiu. Ji savotiškai patraukli. Ne jos plaukai – atrodo, kad plaukai svyruoja, – bet veidas gražus. Tikrai turėčiau ką nors nusipirkti.

Jų skyrybos buvo nepaprastai draugiškos. Tiesą sakant, Džonas dažnai sakydavo savo tėvams: „Dabar mes su Rebeka esame geresni draugai nei tada, kai buvome vedę! Tiesą sakant, Džonas nekantriai laukė dienų, kai jiedu su Rebeka su naujais partneriais prisimins savo santuoką, matydami ją teigiamai, kaip du subrendę suaugusieji.

Gal tik gausiu moliūgų-prieskonių kepaliuką. Taip aš vis tiek galiu čia sėdėti, nenusipirkęs kavos, nenurodydamas savo vardo ir jaučiuosi kaip asilas, kol ji gaminama.

Bet jei Jonas būtų sąžiningas, savaitgaliais namai tapdavo vieniši. Rebekos tėvai buvo pakankamai dosnūs ir paliko Džonui namus, nors ir sumokėjo už tai. Džonas vis dar stengėsi pradėti savo novelių rašymo – turiu galvoje, tapybos – karjerą, o Rebeka ir jos šeima daugiau nei palaikė net išsiskyrimo metu.

Galbūt barista žiūri į mane, nes mano, kad aš patraukli. Aš vilkiu mėlynus marškinius. Vadinasi, ji turi siaurus plaukus? Kas aš toks, kad galėčiau skųstis stingusiais plaukais? Kas aš manau, kad esu? Cary Grantas?

O dabar Džonas dirbo laikinąjį darbą Fleurstein ir Kaplowitz advokatų kontoroje, kad vėl susitvarkytų. Jis turėjo tvirtą šešių mėnesių planą: sutaupys šiek tiek pinigų, kad sumokėtų Rebekos tėvams už namą, ir galės skirti šiek tiek laisvo laiko, kad susitelktų į savo rašymą – piešimą. Po kelių mėnesių jis atsistos ant kojų, tikriausiai net susižadės su nauju žmogumi. Gal net ta barista. Taip, beveik paradoksalu, tačiau laikinasis darbas suteikė Jonui stabilumo, kurio jis troško.

Tai šūdas. Tai visiškas šūdas.

Tiesą sakant, didelių savirefleksijos akimirkų Jonas nekentė savo darbo. Kam jis juokavo? Jis dirbo laikiną darbą. Niekam niekada nepatiko laikinas darbas. Tai sustiprino jo nestabilumo jausmą, patvirtino jo cinišką požiūrį į darbo rinką ir atitolino nuo vienintelio dalyko, kurį jis kada nors mėgo daryti, ty rašyti apsakymus – turiu omenyje tapymą! Tapyba! Jonui patiko tapyti!

Manau, kad turiu šlapintis.

O Jonas buvo puikus dailininkas.

Žodžiu, kiekvienas žmogus, einantis į vonios kambarį, atrodo benamis. Gal galiu tiesiog įeiti ir nieko neliesti. Aš tiesiog pakelsiu sėdynę su savo batu.

Johnas dažnai stebėdavosi, kaip Steve'ui Bowmanui iš koledžo sekėsi taip sėkmingai, o Johnas įstrigo dirbdamas laikinąjį darbą, bergždžiai bandydamas grąžinti pasyviai agresyviems Rebekos tėvams už namą, kurio jis net nenorėjo, kad jie nusipirktų. Ir Steve'as Bowmanas buvo be talentų, net prisipažinęs Johnui, kad rašo – piešia! – tik tam, kad galėtų „maišyti moteris“. Jis iš tikrųjų pasakė „moterys maiše“. Tačiau Rebecca mano, kad jis „įdomus“ ir kad jie galėtų „gyventi tikrą gyvenimą kartu“. Tikiuosi, kad jie abu mirs nuo vėžio. Ką Jonas turėjo su Rebeka? Kaip tai nebuvo „tikra“? Galbūt, jei Rebekos tėvai būtų leidę Džonui atsikvėpti, užuot kiekvieną pasitaikiusį progą primetę savo veidmainiškas krikščioniškas „vertybes“, jų santykiai būtų buvę „tikresni“. Sėkmės, Steve'ai Bowmanai. Tikiuosi, kad jums patinka turėti uošvę be ribų.

Manau, gausiu dar vieną latę. Ta barista tokia seksuali. Norėčiau patempti jos sruoguotus plaukus, kol užsiiminėjame seksu ant mano grindų.

Džonas dažnai vidury nakties eidavo į naujus Rebekos ir Steve'o namus ir tiesiog žiūrėdavo pro jų langą.

Tikriausiai ji turi nugaros tatuiruotę. Toks šlykštus.

Džonas slapta tikėjosi pamatyti Steve'ą ir Rebeką besimušančius. Jis fantazuotų matęs jų siluetus pro langą, Rebecca sviedė telefoną į Styvą ir šis nusileido, bet vis tiek trenkė jam į galvą. Joną ši fantazija sužadintų.

Pasakysiu ką nors šaunaus, pavyzdžiui, „Čia ne tik kava karšta“. Ir ji tikriausiai sakys: „Aš išlipu septintą“. Ir aš tikriausiai pasakysiu kažką panašaus į „Aš neturiu tikro darbo, todėl man tinka bet koks laikas“. Jėzau, kam aš juokauju? Aš nevykėlis. Ji niekada manęs nepatiks. Net dygliuotaplaukei baristai su tatuiruote nugaroje aš niekada nepatiksiu.

Bet, žinoma, Džonas niekada nieko nematė Styvo ir Rebekos lange. Jis galvojo šlapintis į stiklinį butelį ir išmesti jį pro jų langą, bet net nesugebėjo to padaryti. Jis buvo nevykėlis, kuris net negalėjo padaryti smulkaus vandalizmo.

Jis buvo kvailas kvailas kvailas kvailas rašytojas – tapytojas! – kuris net negalėjo sau leisti turėti biuro, todėl rašė – piešė! – Starbucks parduotuvėje, nes buvo atleistas iš Fleurstein ir Kaplowitz už tai, kad darė savo istorijų kopijas – paveikslus! jis turėjo kopijuoti teisinius trumpinimus tiems korumpuotiems korporacijų shylocks.

Ir Rebeka niekada negrįš pas jį ir niekas jo nemylės, ir jis mirs storas, plikas, vienas ir apgailėtinas bjauriame name, kurį nusipirko jo uošviai, kad jį uždusintų ir nužudytų!

Gal išgersiu arbatos. Man patinka tas hibiscus. Jis saldus, bet ne per saldus. Tai gražu. Tai malonus skonis.

Ir gal gausiu riekelę to moliūgo kepalo. Manau, kad turėjau tai anksčiau. Manau, kad tikrai patiko. Manau, kad tai turi būti sezoninė. Jau kurį laiką nemačiau.

Pavalgysiu ir gersiu, o tada grįšiu į darbą. Atrodo, kad viskas klostosi gerai. Buvo šiek tiek sunku į jį įsitraukti, bet dabar jis tikrai plūsta. Keista, kaip aš tai darau – kaip galvoju, kad nemoku kažko parašyti ir staiga pasiimu, o tada negaliu nustoti rašyti. Manau, kad esu per griežta sau. Manau, kad baudžiau save be jokios priežasties. Bet manau, kad dabar tikrai žengiu į priekį. Aš tik išgersiu arbatos. Ta graži hibisko arbata.

Ir tada grįžk į darbą.